Doc.dr.Jūratė Tutlytė

jurate-tutlyte-55641a0f5b31ePrieš imdama vertinti architektūrinių sustojimų Kuršių nerijoje pasiūlymus, nusprendžiau atsigręžti į pačią pradžią – tai yra kiek atsiplėšti nuo pačios vietovės ypatingumo, sakralumo ir kaprizingumo vienu metu, tam, kad sutelkus ypatingą dėmesį į tam tikras nusistovėjusius kriterijus, nuostatas ir tradicijas, nepasimestų svarbiausioji architektūros esmė.

Teoriniu požiūriu, man priimtinos tyrėjos-sociologės Saskia Sassen mintys apie tai, kad architektūra yra tai, kas suteikia žinioms ir pažinimui formą. Kitaip tariant, geriausia savo išraiška, tai yra gebėjimas visa tai, kas pažinu ir juntama (net biosferiniai ypatumai, šviesa, tamsa, vėjas ir pan.) įausti į tam tikrą pavidalą.

Praktiniu požiūriu, arba, anot architekto Peterio Eisenmano (Peter Eisenman) – iš esmės tai yra ankstesnės patirties, istorijos klodų, analogų, pirmtakų transformavimas: analizė ir pritaikymas šiandienai.  Šia prasme architektūra iš didžiosios raidės turi mažai ką bendra su vartotojiškumu ir net su inovacijomis.  Dar daugiau – ji negali ir neturiu spręsti žmonijos problemų: tai daro kitos veiklos sritys, kaip sociologija, ekonomika ir pan.  Architektūros misija – yra kurti projektus-produktus, kurie turi ne kokią kitą (kaip dabar madinga viską vertinti ekonominio atsiperkamumo aspektu), bet būtent kultūrinę vertę.

Architektūra yra įgali keisti mūsų gyvenimo būdą, jį įtakoti ir praturtinti kasdienybę, ką itin akcentavo žymi 20 a. architektūros kritikė Ada Louis Huxtable.  Ji  yra ir universali, ir labai lokali vienu metu. Vieta čia vaidina kertinį vaidmenį, nes architektūra yra kylanti iš vietos, iš konkrečios situacijos. Anot, Steveno Hollo (Steven Hall), būtent vieta yra ta metafizinė, poetinė jungtis, vedanti link galimybės “o kas konkrečioje vietoje galėtų rastis”. Tačiau architektūra nėra vien tik vieta – ji yra pajėgi transformuoti ir keisti pačią vietą.

Vertinimo požiūriu, man imponuoja mintis apie tai, kad rezultate architektūra egzaminą išlaiko tik per kūno, žmogaus santykį su erdve. Kūnas, o dar svarbiau potyrio momentas: pojūčio kokybė per judėjimą erdvėje, persipnančiose perspetyvose – yra būtent tas instrumentas, kuris iš tiesų “matuoja” ir “įvertina” objektą. Taigi iš esmės, architektūra “egzaminą” laiko būtent per šio potyrio, kuriame sutelpa viskas: formos, medžiagų kokybė, kvapas, garsas, šviesos ir šešėlių žaismas, ir pan. prizmę. Šis potyrio momentas savotiškai priartina architektūrą prie šiandienos taip vadinamosios “dalyvaujamosios” kultūros ypatumų, kuri remiasi vartotojų įsitraukimu ir dalyvavimu įvairiose kultūros, meno vyksmuose. Žinoma, šiuo atveju, jis visų pirma susijęs su medijų sklaida ir skaitemninių terpių įgalinimais. Vis dėlto, daugelis šios kultūros bruožų – laisvas dalijimasis, bendravimas, atvirumas, įsitraukimas – yra nesvetimos kategorijos šiuolaikiniams erdvės menams.  Turiu mintyje ne tik demokratėjančias ir vis atviresnes kontaktui architektūros formas, bet ir šiuolaikinės skulptūros taktiliškumą bei kitas, tarp jų vietos-specifikos (site-specific) meno raiškas.  Grįžtant prie architektūros vertinimų, akivaizdu, kad vis dėlto bet kokių projektinių pasiūlymų vertinimas visuomet yra tik prielaida galimam architektūros objektų “egzaminui” laikyti.

Pasitikrinus architektūros apibrėžimus, reikšmes ir formule, 5 architektų grupių pasiūlymus architektūriniams sustojimams vertinau atsižvelgdama į tai:

  • kiek ankstesnio suvokimo ir pažinumo (aplinkos, gamtos, istorijos, reikšmių ir kt.) įausta;
  • kokio intensyvumo yra šios smulkios architektūros, kurią artinčiau prie skulptūros bei vietos specifikos (site-specific) meno ir jiems neretai itin būdingo santykio su kūnu bei įvairialypių taktiliškumo strategijų – taigi ir potyrių bei kontaktų su objektu (liesti, veikti, būti, lipti ir pan.) galimybės;
  • kaip sėkmingai šiuolaikine architektūros kalba yra prasmintas iš principo naujas objektas tipas, nesietinas su istorine-tradicine tipologija (bet kokia istorinių architektūros stilių stilizacija ar asociacija su praeities formomis vargu, ar galėtų save pateisinti);
  • kokios kultūrinės reikšmės slypi už erdvinių formų kalbos (poilsinė poetika čia neabejotinai yra svarbesnė už grynąjį utilitarumą bei pirminių poreikių patenkinimą).

Vertinimo reziumė:

AKETURI ARCHITEKTAI

Pagirtinai estetiškas ir iškalbus tekstinis projekto pristatymas. Pasiūlymas apgalvotos iki smulkmenų: nuo medžiagų parinkimo iki šiukšledėžės sprendimo. Rezutatas džiugina saikingumu ir asketiška raiška.

Vis dėlto, abejonių kelia gana mechaniškas grafinio ženklo (vėtrungės) – kvadrato formos – patupdymo gamtinėje aplinkoje. Nepaisant atvirų stiklo plokštumų, modernistinė dėžutė vis dėlto labiau įspraudžia į rėmus, nei atsiveria aplinkai ir potyriams.

AMBRASO STUDIJA

Stotelės sprendimas intriguoja savo “laikinumo“, lengvumo įspūdžiu neapsunkinta struktūra ir išskaidyta forma, būdinga kurortiniams statiniams bei turinčiu stiprų poetiniu užtaisą, galimai ne vieną perskaitymo lygmenį – tai stotelė, skultptūra, laiptai (į jūrą?), terasa, laivo simuliantas… Nors sudėtinis, bet neapkrautas, ir visose dimensijose veikiantis, “aktyvus“ objektas žada itin betarpišką ir daugiaplanį santykį su žmogumi ir jo kūnu – praktiškąjį: laukti, sužinoti, bankomate pasikeisti pinigus ir poilsinį-romantinį: sėdėti, gulėti, relaksuoti, dairytis, patirti, įkvėpti… Sprendimas nei raiška, nei medžiagomis su niekuo nekonfliktuoja (nei istoriniais statiniais, gamta, aplinka) – yra gimęs iš šiuolaikinio poreikio ir jį atitinkantis. Įtikina.

DO ARCHITECTS

Pagirtinas mėginimas užduotį spręsti kompleksiškai.  Vis dėlto, siūlomas multifunkcinis spendimas kiek ir perauga pats save, vis labiau toldamas nuo autobusų stotelės kaip tokios ir artėdamas prie savotiško paslaugų komplekso.  Iš pasiūlymo pristatymo susidaro įspūdis, kad idėjos išdirbimui pritrūko laiko: lieka iki galo neaišku, kaip visi 5 komponentai apsijungia vienoje kompozicijoje.

Simona Kazakauskaitė ir Aistė Aleksandrovienė.

Pagirtinas objekto ryšys su kelio trajektorija ir krypties pasisukimu, kas leidžia įžvelgti tam tikras gamtos formų bei dvišlaičių namų citatas naujoje formoje. Vis dėlto, kaip laikinas, smulkiosios architektūros objektas ši stotelė yra pernelyg aktyvi ir pretenzinga formalistine prasme, ne tik kad pati užgriozdina vaizdą, bet ir savyje yra ganėtinai uždara, menkai aplinkai teatsiverianti.

Vaiva Andriušytė ir Ernesta Bagužaitė.

Idėjos pristatymas maloniai stebina savo mėginimu užduotį spręsti metodiškai ir kompleksiškai. Įvetinusi vietos specifiką, problemas, gyventojų poreikius, autorės įsivardijo svarbiausias idėjos atramos kolonas (komfortas, daugiafunkcionalumas, sintezė, atraktyvumas, identitetas). Iš principo, tai situacijai reflektyvus sprendimas, kūrybiškai konceptualizuojantis poreikius.  Vis dėlto, formalistinis sprendimas, nepaisant medžiagų ir atvirumo darnos su gamtine aplinka, yra kiek agresyvus ir sukuriantis gana dirbtinę konkurenciją natūraliam gamtos kilimui bei nuolydžiui.

Doc.dr.Jūratė Tutlytė

VDU Menų fakulteto docentė

(fotografijos šaltinis)

Reklama
Doc.dr.Jūratė Tutlytė

Vienas komentaras “Doc.dr.Jūratė Tutlytė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s